Vidinis izoliacinis sluoksnis. EPS 70 arba EPS 70 ( Neoporas) EPS (sutr.pavadinimas angl. Expanded Polystyrene) – termoizoliacinė medžiaga, sudaryta iš stirolo ir pentano. Polistireninį putplastį sudaro 98 proc. oro ir 2 proc. polistireno. Pagrindinės polistireno sudėtinės medžiagos – stirolas ir pentanas – yra angliavandeniliai, gaunami iš naftos. Stirolas gamtoje nedideliais kiekiais dar aptinkamas vaisiuose, daržovėse, riešutuose, gėrimose, mėsoje. Pentanas, kuris vėliau EPS medžiagoje atlieka plėtiklio funkciją, taip pat susidaro žmonių bei gyvūnų organizmuose ir per natūralius biocheminius procesus patenka į atmosferą kartu su iškvėpiamu oru.
Savybės
Šilumos laidumas .Polistireninį putplastį 99–97 % sudaro oras ir 1–3 % polistirenas. Oras uždarytas 0,2–0,5 mm skersmens akutėse, kurių sienelių storis siekia 0,001 mm. Oras yra blogas šilumos laidininkas, todėl jis užtikrina puikias polistireninio putplasčio termoizoliacines savybes. Medžiagos termoizoliacines savybes nusako šilumos laidumo koeficientas. Kuo šilumos laidumas mažesnis, tuo geresnė termoizoliacinė medžiaga. Polistireninio putplasčio gaminiams paprastai bū- dingas 0,030–0,045 W/(m · K) deklaruojamasis šilumos laidumo koeficientas.
Stipris. Svarbi polistireninio putplasčio savybė yra mechaninis stipris, veikiant apkrovai. EPS būdingas gniuždomasis įtempis, lenkiamasis stipris, statmenas paviršiui tempiamasis stipris, šliejamasis stipris ir kt. Svarbiausias yra polistireninio putplasčio gniuždomasis įtempis, nes, naudojant polistireninį putplastį, dažniau tenka susidurti su gniuždomąja apkrova, pavyzdžiui, grindyse, plokščiuose stoguose, pamatuose ir t. t. Gaminių kontrolės tikslais pasirinktas sutartinis rodiklis – gniuždomasis įtempis, esant 10 % deformacijai, nors praktiškai polistireninio putplasčio deformacija apkrovos sąlygomis būna daug mažesnė. Gniuždomasis įtempis dažniausiai priklauso nuo tankio, bet kartais įtaką gali turėti ir technologiniai veiksniai, bandymo temperatūra ir kt.
Įmirkis, visiškai panardinus į vandenį. Polistireninio putplasčio įmirkis, visiškai panardinus į vandenį, itin nedidelis. 15–30 kg/m3 tankio polistireninis putplastis vandens paprastai įgeria: − per 7 dienas – 0,5–1,5 % tūrio; − per 28 dienas – 1,0–3,0 % tūrio.
Ilgalaikis įmirkis difuzinės absorbcijos būdu. Įrengtoje konstrukcijoje per 20–50 metų pasitaikantys vandens garų difuzijos procesai laboratorijoje modeliuojami, taikant metodą pagal EN 12088 ir daug didesnius vandens garų dalinius slėgius. Specialiaisiais gamybos būdais išpūstų granulių sulydymą galima gerinti tiek, kad vandens įmirkis, bandant difuzijos būdu, neviršytų 3 % tūrio vertės.
Degumas .Veikiamas didesnės negu 100°C temperatūros, polistireninis putplastis ima minkštėti, trauktis ir galiausiai lydytis. Bandymai rodo, kad polistireninio putplasčio su degumą slopinančiais priedais degumo temperatūra yra 374°C.
Atsparumas senėjimui. Polistireninis putplastis nepūva, nedūla ir yra atsparus senėjimui. Senėjimu vadinamas procesas, kai medžiagos savybės tam tikromis aplinkos sąlygomis kinta, nepaisant to, kad yra laikomasi jos naudojimo ir eksploatavimo reikalavimų. Senėjimą paprastai rodo medžiagos negebėjimas atlikti numatytų funkcijų ar net jos suirimas. Polistireninio putplasčio atsparumą senėjimui yra daugkart patvirtinę nepriklausomi užsienio ekspertai ir moksliniai institutai, daug metų stebėję polistireninį putplastį įvairiose taikymo srityse. Patikimai nustatyta, kad polistireninis putplastis visiškai išlaiko savo termoizoliacines bei mechanines savybes, atlieka savo funkcijas per visą pastato gyvavimo trukmę, kuri šiandien paprastai apibrėžiama kaip mažiausiai 50 metų.
Saulės spinduliavimo poveikis. Ilgiau veikiamas tiesioginių ultravioletinių spindulių, polistireninis putplastis pagelsta ir tampa trapus. Todėl dėl lietaus ir vėjo gali prasidėti erozija. Nuo tokio poveikio apsaugo dažymas, tinkavimas, laminavimas ir pan. Pastato viduje ultravioletinis spinduliavimas toks menkas, kad putplasčiui nedaro jokio poveikio. Ekologiškumas − netirpsta vandenyje, todėl neskleidžia vandenyje jokių tirpiųjų medžiagų, galinčių užteršti požeminius vandenis; − nepūva ir neyra, todėl jokiomis kenksmingomis medžiagomis neteršia dirvožemio; − polistireninio putplasčio gaminiuose nėra formaldehido; − neradioaktyvus: neskleidžia jokio alfa, beta, gama spinduliavimo, jame nėra jokių išmatuotinų radžio koncentracijų, jokio radono garavimo. − plėtiklio funkcijas atliekantis pentanas atmosferoje greitai suardomas fotocheminių reakcijų metu ir virsta anglies dioksidu bei vandeniu.Pentanas nedaro žalos ozono sluoksniui, nes dėl nedidelio stabilumo nepasiekia viršutinių oro sluoksnių. Palyginti su kitomis į atmosferą išmetamomis svarbiausiomis šiltnamio efektą keliančiomis dujomis, pentano dalis, gaminant ir perdirbant plėtrųjį polistireną, per metus sudaro 0,000 009 %. Anglies dioksido kiekis, atsirandantis, yrant pentanui, yra itin nedidelis. Skaičiavimai rodo, kad šį kiekį jau per vieną žiemos savaitgalį atperka mažesnis anglies dioksido kiekis, kurį lemia mažesnis šildymo energijos suvartojimas. Vandenyje ir dirvoje pentaną į anglies dioksidą ir vandenį greitai suskaido augalai, bakterijos ir mikroorganizmai.
Suderinamumas su kitomis medžiagomis.Polistireninio putplasčio gaminiai neturi liestis su jokia pastato medžiaga, kuri juos ardytų ar plėstų. Polistireninis putplastis atsparus (nesuyra, net veikiamas ilgai) šioms medžiagoms: − jūros vandeniui, druskingiems skiediniams; − kalkėms, cementui, gipsui, anhidridui; − natrio ir kalio šarmams, gesintosioms kalkėms; − muilui, drėkinantiems tirpalams (skiediniams); − 35 % druskos rūgščiai, iki 50 % azoto rūgščiai, iki 95 % sieros rūgščiai; − skiestoms ir silpnoms muilo ir anglies rūgštims, pelkių vandeniui, druskoms bei trąšoms (statybinei salietrai); − bitumui, pienui, silikono alyvai, amoniakui. Polistireninis putplastis sąlygiškai atsparus (ilgai veikiamas gali susitraukti ar net suirti): − augaliniam aliejui; − parafininei alyvai, vazelinui, dyzelinei alyvai; − metilo ir etilo spiritui.